Vasario 16-os nepriklausomybės akto signatarai - komandinis darbas

Esame įpratę signatarais vadinti tuos dvidešimt tautos atstovų, kurie 1918 m. vasario 16 d. pasirašė istorinį Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą. Tie signatarai tautos yra gerbiami todėl, kad visą savo prasmingą gyvenimą yra dirbę lietuvybės labui, kovoję prieš carizmo priespaudą ir yra palikę ryškų pėdsaką tautos ir valstybės gyvenime. Tai tikrasis komandinis darbas kurio  mes šiais laikais vis dar mokomės. Už didžiulius nuopelnus tautai būsimieji signatarai Vilniaus konferencijoje (1917 m. rugsėjo 18-22 d.) buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą ir gavo įgaliojimus derėtis su vokiečių okupacine valdžia dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Garbė signatarams, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jie veikė ryžtingai ir vieningai, nors buvo skirtingų nuomonių dėl atkuriamos valstybės politinės ir ekonominės sistemos organizavimo. Deklaravus Nepriklausomybę, laukė nepaprastai sunkus darbas vėl atkurti valstybę. O situacija buvo labiau nei sudėtinga. Karų siaubingai nualintas ir apiplėštas kraštas, laisvės kovos su bolševikais, bermontininkais ir želigovskininkais, bolševikų revoliucijos idėjų plitimas, daugybė plėšikų ir diversantų, kvalifikuotų kadrų valstybei valdyti stoka, tuščias iždas, gamyba apmirusi, kraštas mažai raštingas ir t.t. Tenka tik stebėtis, kaip nepaprastai sunkiomis sąlygomis ir per istoriškai trumpą laiką pavyko Lietuvai tvirtai atsistoti ant kojų. Tai didelis kai kurių signatarų nuopelnas. Jų turtinga visuomeninės ir politinės veiklos patirtis, aukšta profesinė kvalifikacija, valstybinių problemų supratimas bei didžiulis asmeninis autoritetas ir buvo valstybės kūrimo sėkmės garantas. Tapo gražia tradicija Vasario 16-ąją pagerbti tautos patriarchą dr. Joną Basanavičių ir kitus signatarus, kurie darbavosi tautos labui net tada, kada nebuvo vilties, jog kada nors pavyks nusimesti vergijos pančius. Jų darbą lydėjo sėkmė todėl, kad tarp jų nebuvo caro „ochrankos“ samdinio, „juodašimčių“ talkininko, nebuvo tokio, kuris padėtų carinei administracijai engti, persekioti ir tremti į katorgą savo tautiečius.

Taigi 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dokumentą pasirašė dvidešimt tautos patikėtinių – signatarų. Už ilgametį ir didžiulės svarbos tautos labui darbą bei parašų ant istorinės reikšmės dokumento jie sau jokių privilegijų nei signatariškų pensijų niekada nereikalavo. Prisiminkime tuos garbingus tautiečius:

1. Dr. Jonas Basanavičius (1851-1927), tautos Patriarchas, vienas iškiliausių lietuvių tautos istorijoje, kurio nuopelnus tautai žino kiekvienas lietuvis. Mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.

2. Antanas Smetona (1874-1944), ilgametis Lietuvos prezidentas. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisro metu Klivlende (JAV).

3. Aleksandras Stulginskis (1885-1969), antrasis Lietuvos prezidentas. Bolševizmo tremtinys. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune.

4. Saliamonas Banaitis (1866-1933), spaudos darbuotojas, lietuviškų laikraščių ir knygų leidėjas. Pirmojo pasaulinio karo metais iš vokiečių administracijos išgavo leidimą lietuviškai gimnazijai steigti, pats Kaune atidarė dvylika pradinių mokyklų. Visuomenės veikėjas, vienas Prekybos ir pramonės banko steigėjų, Lietuvos žemdirbių sąjungos organizatorius. Mirė 1933 m. gegužės 4 d. Kaune.

5. Mykolas Biržiška (1882-1962), profesorius, literatūros istorikas, kultūros, spaudos, švietimo ir mokslo darbuotojas. Darbų iš lietuvių literatūros ir kultūros istorijos, folkloristikos autorius. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV).

6. Kazys Bizauskas (1892-1941), teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo darbuotojas, visuomenės veikėjas. Vienas Lietuvos banko steigėjų. 1919-1920 metais buvo Lietuvos delegacijos deryboms su SSRS ir Anglija narys. Steigiamojo Seimo narys. Švietimo ministras K.Griniaus vyriausybėje (1920 06 19 – 1922 02 02). Lietuvos atstovas Vatikane (1922), JAV (1923), Latvijoje (1927), Didžiojoje Britanijoje (1928), Olandijoje (1930). J.Černiaus vyriausybėje (1939 03 28 – 1939 11 21) – Ministro Pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje. Krikščionių demokratų partijos narys, vienas Ateitininkų organizacijos kūrėjų. 1940 metų gruodį sovietų valdžios suimtas. 1941 m. birželio 26 d. netoli Minsko sušaudytas.

7. Pranas Dovydaitis (1886-1942), teisininkas, profesorius, filosofijos daktaras, daugelio žurnalų redaktorius, lietuviškos enciklopedijos viceredaktorius. Daugelio kultūros, religijos, filosofijos mokslų darbų autorius. Krikščionių demokratų partijos narys, ateitininkų vadas. Vadovavo trečiam Ministrų kabinetui (1919 03 12 – 1919 04 12). 1941 m. birželio 15 d. ištremtas. Mirė 1942 m. lapkričio 4 d. Severouralsko lageryje Nr. 35.

8. Steponas Kairys (1879-1964), vandentiekio ir kanalizacijos inžinierius, VDU profesorius, garbės daktaras. Lietuvos socialdemokratų partijos narys nuo 1910 metų. Lietuviškos spaudos darbuotojas, kelių monografijų autorius, visuomenės darbuotojas, I, II ir III Seimų narys, tiekimo ir maitinimo ministras M.Šleževičiaus vyriausybėje (1919 04 12 – 1919 10 07). 1943-1945 metais VLIK’o pirmininkas. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke.

9. Petras Klimas (1891-1969), istorikas, diplomatas, lietuviškos spaudos darbuotojas, keliolikos istorinių monografijų autorius. VDU dėstė istoriją. Lietuvos atstovu dirbo daugelyje Europos valstybių. Parašė vertingą prisiminimų knygą. SSRS vyriausybės kalintas, ištremtas. Mirė 1969 m. sausio 16 d. Kaune.

10. Donatas Malinauskas (1869-?), dvarininkas, agronomas. 1899 metais kartu su bendraminčiais įkūrė „12 apaštalų“ draugiją lietuvių kalbai ginti. Pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos Lietuvai suteikimo. 1906 metais kartu su bendraminčiais organizavo Lietuvių sąjungą lietuvių kalbos teisėms bažnyčiose ginti. Nepriklausomybės metais dirbo diplomatinį darbą. 1941 m. birželio 14 d. ištremtas, mirties aplinkybės nežinomos.

11. Vladas Mironas (1880-1953), kunigas. Dirbo kapelionu įvairiose mokyklose. Vadovavo keliems Ministrų kabinetams. Tautininkas. 1929-1938 metais buvo vyriausiasis kariuomenės kapelionas. 1940-aisiais bolševikų kalintas, 1947 metais ištremtas. Mirė 1953 m. vasario 17 d. Vladimire.

12. Stanislovas Narutavičius (1862-1932), teisininkas. Dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje (1905 m. gruodžio 4 – 5 d.). Dalyvavo ūkinių organizacijos ir savivaldybių organų darbe. Jo jaunesnysis brolis buvo Lenkijos prezidentas. S.Narutavičius mirė 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune.

13. Alfonsas Petrulis (1873-1928), kunigas. Steigė lietuviškas mokyklas, kovojo už lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Vienas „Ryto“ ir „Blaivybės“ draugijų steigėjų. Mirė 1928 m. birželio 28 d. Musninkuose.

14. Jonas Smilgevičius (1870-1942), ekonomistas, dvarininkas. Savo Užvenčio dvarą buvo pavertęs pavyzdiniu ūkiu. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Visuomenininkas, įvairių akcinių bendrovių, Lietuvos kredito banko steigėjas. Mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Kaune.

15. Justinas Staugaitis (1866-1943), kunigas, nuo 1926 metų – Telšių vyskupas, švietimo veikėjas. 1906-aisiais Marijampolėje įsteigė „Žiburio“ švietimo draugiją, atidarė dvi pradines mokyklas, senelių ir vaikų prieglaudas, mergaičių progimnaziją, įkūrė „Žagrės“ draugiją. Spaudos darbuotojas, kūrinių politikos, tikybos ir moralės klausimais autorius. Mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose.

16. Jurgis Šaulys (1879-1948), už lietuviškos spaudos platinimą pašalintas iš kunigų seminarijos. Ekonomiką studijavo Šveicarijoje, filosofijos daktaras. Varpininkas, vienas Demokratų partijos steigėjų. Dirbo diplomatinėje tarnyboje. Mirė 1948 m. spalio 18 d. Lugane (Šveicarijoje).

17. Kazimieras Steponas Šaulys (1872-1964), kunigas, dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje. Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas, vyskupijos kancleris. Profesorius, VDU dėstė teologiją ir filosofiją. Steigiamojo Seimo narys. Krikščionių demokratų partijos narys. 1944 metais išvyko į Vakarus, apsigyveno Šveicarijoje. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarijoje).

18. Jokūbas Šernas (1888-1926), teisininkas, 1915-1918 metais mokytojavo lietuvių gimnazijoje Vilniuje. Visuomenininkas, žurnalistas, redagavo „Lietuvos žinias“. Tautos pažangos partijos narys. Dalyvavo protestantų Bažnyčios organizacijos veikloje. Mirė 1926 m. liepos 31 d. Kaune.

19. Jonas Vailokaitis (1886-1944), finansininkas, politinis veikėjas, krikščionis demokratas. 1919 metais su broliu Juozu įkūrė Ūkio banką ir buvo jo vadovas. „Maisto“, „Metalo“, Eksporto ir importo“ akcinių bendrovių steigėjas. Steigiamojo Seimo narys. 1940 metais pasitraukė į Vokietiją. Mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge (VFR).

20. Jonas Vileišis (1872-1942), teisininkas, advokatas. Dalyvavo „12 apaštalų“ draugijos lietuvių kalbai ginti veikloje. Lietuviškos spaudos leidėjas, darbuotojas, rėmėjas. Daugelio kultūrinių ir visuomeninių organizacijų valdybų narys, pirmininkas. Kauno burmistras (1921-1923 m.), dviejų M.Šleževičiaus vyriausybių narys, vienas Demokratų partijos kūrėjų. Mirė 1942 m. birželio 6 d. Kaune. 

Pagarba ir dėkingumas jiems už ryžta ir atsidavimą  atkuriant Lietuvos valstybę ir nuoseklų, sunkų darbą dedant pamatus tėvynės klestėjimui!

Susitikimai. lt sveikina su mūsų tėvynės Lietuvos 100-mečiu ir linki jubiliejaus vertų darbų mūsų krašto labui!