,,Maranta“ Birutė Jonuškaitė


Rašytoja Birutė Jonuškaitė – romanų „Didžioji sala“ (I-II t.), „Ievos neišvarė iš rojaus“, „Baltų užtrauktukų tango“, daugelio apysakų, apsakymų ir esė rinkinių autorė. Iš tikrų charakterių, istorijų konstruojamas „Marantos“ pasaulis išryškina trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimus, kurių mįsles narplioja jaunėlė dailininkė Rasa. Kūrinyje tvyro paslaptinga atmosfera, vyrų ir moterų santykiai kaitinami jausmų ir aistrų. B. Jonuškaitė – neprilygstama moterų charakterių meistrė, sugebanti matyti, girdėti ir persikūnyti, jaučianti kūrinį kaip meninę visumą. Romano veiksmas rutuliojasi Lietuvos-Lenkijos pasienyje, lydimas koloritingo Dominykos dzūkavimo, bei Varšuvoje, Paryžiuje, Jeruzalėje, Amerikoje.

2-oji ištrauka iš Birutės Jonuškaitės romano ,,Maranta"

               Geriausia būtų, kad visų spalvų turėčiau po kibirą – noriu, kad drobė taptų nepakeliama, neperkeliama, nepajudinama, kad stovėtų ir stovėtų prieš pono profesoriaus akis: grublėta, atgręžusi vos ne skulptūriškai iškilusį veidą, su kasa, krentančia žemyn, ten, kur jai jau nedera būti, už rėmų, už molberto ribų.
               Storo lino kasa, kokios net ir mažiausiai pastabūs vyrai negali nepamatyti. Ypač šitaip begėdiškai nusvirusios per drobės kraštą, akis badančios savo tikrumu, kurio nesuvokia bendramoksliai (Ką? Čia tikri plaukai? Na tu ir duodi. Iš kur ištraukei? Šitokio ilgio?) ir kuris kelia nerimą prityrusiems vertintojams, mačiusiems visokių išsišokimų, kad tik būtų originalu, kad priblokštų. 
               Tačiau čia kažkas kito, kažkas, dėl ko knieti pamatyti autorę. Gal ji pamišėlė? Gal nuskriausta? Išprievartauta? Našlaitė? Sakot, nieko panašaus? Gabi studentė, įdomius darė darbus ir lig šiolei, tik ne tokius drastiškus. Gal patyrė kokių sukrečiamų dalykų? Žinot, dabar jaunimo, o dar bohemiško pasaulis visada balansuoja ant pragaro ribos... Jie privalo išsisakyti, kitaip išprotėtų, ne tik ausis nusipjautų, bet ir...
            Ir kiek parašysi, pone profesoriau, galvoji stebėdama jo pakumpusius pečius, klausydamasi žemo dudenimo nuotrupų. Kaip įvertinsi tos kasos storumą ir ilgį, pynimo dailumą, plaukų kvapą? 
            Žinau, kad vis tiek neatsispirsi, kai jau nieko nebus, kai iš salės išslinks paskutinieji studentai, atodūsių tvankus mišinys ir pokalbių šlamesiai, tu sugrįši. Sugrįši ir atsargiai pakelsi tą kasą prie šnervių, įkvėpsi Galadusio gaivos ir ajerų aromato, kuris visą gyvenimą laikėsi motinos plaukuose, visos jos giminės plaukuose, bent jau moterų. 
             Ji kiekvieną savaitgalį kantriai kaitė didžiulį puodą vandens ir jam užvirus įmesdavo keletą ajerų šaknų, o paskui, atvėsinus, perplaudavo savo ir dukterų plaukus. Šitaip iki jų pilnametystės, kol net jos išėjo iš namų, o ir išėjusioms įduodavo po maišelį džiovintų ajerų šakniastiebių ir prisakydavo nekeisti galvos trinkimo tvarkos (pirmiausia – su ūkiniu muilu, o paskui – ajerais), nesigriebti tų visų chemijų, kurios tik plauką gadina. Kokis ca mergos gražumas, jei plaukai nutrušį?
         Plaukai yra moters magiškoji galia. Ne veltui Magdalena Kristui plaukais šluostė kojas. Ne veltui, motin, pasakyčiau šiandien, visos ištekėjusios ortodoksės žydaitės plikai nuskutamos, kad daugiau negundytų vyrų, kad tik gimdytų, gimdytų, gimdytų vienam ir tam pačiam, ir vaikšto tokios su skarelėmis arba visos su vienodais perukais, vaikšto Jeruzalės gatvėmis nekrisdamos praeiviams į akis, kaip kad savam rajone, kur vien baltos puskojinės mirga ir ilgos peisų garbanos... 
          Bet tu viso šito nežinojai, motin, nes kas tau darbo žydaitės kažkur toli saulės iškepintoje žemėje? Tu šventai tikėjai, kad Kristus gimė gruodžio speigui spaudžiant, pūgoms staugiant, sniege paskendusioje pirkelėje. Kad Trys Karaliai atjojo per pusnis, o ne per smėlį. Na ir kas, kad ant kupranugarių, na ir kas kad būta dar ir piemenėlių, kurie nežinia ką ganė viduržiemį. Piemenukai cik tep sau, vaike, jiej cik tam, kad žinotai, jog ne bagoci prie Jėzulio glaudėsi,  o paprasci vargdzieniai. Apie Jėzų visada, motin, tik paprasti vargdieniai, nedaug mačiau limuzinais į šventyklas atvykstančių ir kryžium gulinčių. 
           Tu teisi, šitas Dievas – basakojų, vėjo perpučiamų, niekam nereikalingų paliegėlių, juk Jis – paskutinioji Viltis.
           Tik kad man dabar vilties nereikia, aš dar ne po Jeruzalės gatves vaikštau, dar stoviu nugara didmiesčio dangų parėmus ir laukiu, kol baigsis didžioji peržiūra, kol kitų diplominiai darbai bus įvertinti, padėtas taškelis akademinių bylų raštuose. 
          Tada aš padėsiu savąjį. Pasirašysiu ne katės uodega, aš gi – ne Kim Ki-duko herojė, o Seivų ežero žuvelėmis užaugintas vaikas, todėl suraitysiu linine kasa savo parašą, kokio, garbieji profesoriai, per ilgą savo gyvenimą nebūsite matę.
           Gal daugiau ir nematysite, nes Akademijoje vis mažiau netyčia užklydusių, vis daugiau žinomų pavardžių, akademija apaugusi dinastijomis, talentingi tėvai gimdo talentingus vaikus, o man „pasisekė“ į ją įstoti tik iš trečio karto, nes aš buvau lengvai nepasiduodanti akiplėša, privertusi jus šiek tiek pasislinkti į šalį, palikti mažytį plyšelį tarp senelių-tėvų-vaikų parodų. 
          Ir dabar man ne tiek jau daug reikia, tik vietos vienam vieninteliam paveikslui, portretui, kasa užveržtam sapnui, mano sapnui, o gal niekieno sapnui, o gal tavo, pone profesoriau, sapnui, tam paskutiniam, priešmirtiniam, kokio visą gyvenimą ilgėjaisi, vyleisi jį susapnuosiąs, bet nesitikėjai, kad šitaip viešai. Ne savo lovoje prabangiuose namuose, kur drobių, skulptūrų, eskizų daugiau nei oro, kur užklydę studentai, o gal greičiau studentės dailiai dėliojo savo mažas pėdutes kaip šokėjos tarp molbertų, rėmų, teptukų, bijodamos  priminti kokią ant žemės besimėtančią tūtelę. O jų buvo čia daug, pradėtų, išspaustų ir visai pilnų.
                  Čia visko buvo daug. Spalvingas chaosas supo tave visą gyvenimą. Gal norėjai jame pasislėpti? Gal manei, kad dažų kvapas užmuš aną, ajerais kvepiančių plaukų dvelksmą? Gal klykiantys potėpiai ant pradėtų ir nebaigtų drobių (tu tik vienas žinojai, kad jos nebaigtos, o kritikai šaukė, kaip ypatinga, koks stilius, kaip modernu!) turėjo numalšinti žuvėdrų klyksmą?
                Ir ten, prie Galadusio, esu tikra, jų buvo. Jų visur yra, jos visad plėšrios ir besotės, kaip besotė buvo mano motina, kaip besotis buvo tavo geismas, tavo žemais tonais per paežerę besiritantis balsas, ją užbūręs it koks nesiliaunantis griaustinio dudenimas, pranašaujantis gaivią liūtį ir ozono prisotintą orą po jos.
              Ozono pilnas manasis kasa užveržtas sapnas. Prie jo slenki jau šį tą nujausdamas, jau atgamindamas vasaros kaitrą ir moters odos kvapą. Tos vienintelės, niekada neprisigėrusios, kaip kad visos kitos, acetono, lako ir aštrios, tavo namus apsėmusios chemijos kvapų. Moters, atėjusios iš rūkų ir į rūkus nubridusios. 
               Tik tokios būna užaugusios prie ežerų: niekad neišdžiūstančiais plaukais, uždengiančiais jų lūpas it angelų išskleista širma, uždengiančiais prieš pat bučinį, kad pajustum keistą prieskonį, tarsi jūržolių, tarsi vaikystėje per atlaidus laižytos vatos. Už to prieskonio baigiasi paaugliškas nerimas ir prasideda pati saldžiausia paslaptis, kito žmogaus gelmės, jo atodūsių gylis ir visos šnabždesių įmanomos natos – giesmė, kurią groja nugaros slanksteliai šalpusnių, gysločių, rūgštynių lapais. 
              Žalia giesmė ir karštas kraujas, degantis purpuras, tas, kurio taip ir neįstengei užgesinti, pone profesoriau, nors gausiai jį laistei, skandinai visose šio pasaulio tamsybėse, bet jis vis tiek kaip kokia nuolatos kunkuliuojanti derva išsiliedavo pro pralėbautų dienų, naktų, savaičių kraštus, ištrykšdavo į drobių paviršių ir akindavo, akindavo, akindavo.
               Viešpatie, iš kur tokia vitališka spalvų jėga, iš kur šitiek aistros Maestro darbuose? – aikčiojo ne tik šalies, bet ir pasaulio meno žinovai, stambias sumas mokėjo muziejai, kolekcininkai.
              – Tai kurgi šio darbo savininkė ir ką ji čia nutapė? Gal pakomentuosite, panele? – sustoja trise, o kalba tik katedros vedėjas: elegantiškas, barzdelė kaip ožio, jau žilsterėjęs, nieko doro nesukūręs, tačiau puikiai mokantis administruoti, palikti akademijoje vietos net ir sukriošusiems profesoriams, kad jie neišeitų iš proto dirbtuvėmis tapusiuose namuose.
                Šalia jo – susenusi ponia Margarita, Akademijos legenda, šiek tiek kuoktelėjusi, mylinti studentus, profesorė-Motinėlė, ir jis, Spalvų Maestro, kaip visada, kaip parudavusioje motinos nuotraukoje – baltu kostiumu, dabar jau ir su balta barzda, baltais plaukais, net ir batai balti kyščioja iš po gerokai per siaurų jo kelnių, – tau taip norėtųsi šliūkštelėti ant tos artėjančios baltumos staigų purpuro gūsį, bet tik pakeli ranką, sustabdai garbią komisiją: 
        –    Paveikslas dar nebaigtas, antroji jo dalis – gyvas procesas, prašyčiau dėmesio, pradedu.
              Paimi ant grindų susirangiusios kasos galelį, pamirkai jį į dažus ir rašai tuo ryškiu purpuru ant atskiro, po paveikslo rėmu padėto kartono gabalo. Rašai nesustodama, vienu įkvėpimu, tarsi toks keistas „teptukas“ būtų kasdienis tavo darbo įrankis, tarsi tai būtų ne raidės, o plazdantys drugeliai, iš kurių „siuvi“ portrete esančiai moteriai vis platėjančią, pūstą suknelę: Aš esu Dominyka, išbridusi iš Galadusio vandenų, 1948-ųjų vasarą išmylavusi visas jo pakrantes, atidavusi viską ir paėmusi viską, visą gyvenimą iškeitusi į vieną savaitę su mylimu, visus sapnus apie jį užveržusi savo pačios kasa, daugeliui sielų suteikusi prieglobstį, bet tik kartą – iš meilės. Aš esu Dominyka, išbridusi iš Galadusio vandenų... 
           Rašai jau ne ant kartono, rašai ant grindų, eilutė po eilutės vis arčiau garbios komisijos kojų. Jos pamažu traukiasi atatupstos, vejiesi jas, rašytum šitaip per visą parodų salę, per visas gatves, visą šalį, net iki Seivų, o paskui – iki Galadusio ežero, bet kasa išsitempia ir sumirkęs purpurinis jos galiukas sustoja prie baltųjų batų smailių noselių... Pasigirsta plojimai, salė suūžia, suklega, o tu žiūri į tą derinį, į tą amžiną baltai-raudoną derinį, niekaip negalėdama suvokti, kas dabar tave turėtų pakelti nuo grindų: baltuma ar purpuras?

Jei patiko (o kitaip ir negalėjo būti) kviečiame palaikyti rašytoją Birutę Jonuškaitę balsuojant už jos romaną - geriausią suaugusiųjų metų knygą.

Iš vieno kompiuterio galite balsuoti penkis kartus. Pakvieskite ir draugus. Taip palaikysite ne tik kūrėją, bet ir prisidėsite  prie lietuvių literatūros tendencijų.... Retas sugeba tiek plūktis, kad surastų gražų, tekstą nuspalvinantį žodį... 



Prenumeruokite naujienlaiškį