Kaip atgauti jėgas

Kaip ir anskstesniame straipsnyje apie energijos taupymą, šiame skyriuje pateikiame tik paprasčiausias, „buitiškiausias“ idėjas apie tai, kaip ja pasipildyti ir nesigilinsime į  dvasines tiesas. Daugumai moterų užtenka palaikyti balansą taip nepervargimo ir malonių sau užsiėmimų, apie kuriuos kalbėsime šiame skyriuje, kad jos jaustųsi patenkintos savo gyvenimu.

Malonumas yra tarsi maistas psichikai. Įsivaizduokite tokią situaciją: esate po sunkios darbo dienos, svajojate tik apie lovą ar karštą vonią, o viršininkas paprašo pasilikti ilgiau ir pagelbėti naujame projekte. Pagalvokite arba prisiminkite, kaip jautėtės, ar buvote gyvybinga, jautėte suinteresuotumą, entuziazmą? Dabar kita situacija: esate po sunkios darbo dienos ir svajojate apie poilsį, o jums paskambina draugė pasiūlydama nueiti į jūsų itin mėgstamos grupės koncertą, kuriam ji netikėtai gavo bilietus. Įsivaizduokite kaip jaustumėtės dabar. Ar padaugėjo energijos, entuziazmo dar kažką nuveikti?  

Malonūs užsiėmimai turi dar vieną savybę: darydama tai, kas malonu, pailsite ir po to darbai, kurie neteikia malonumo, nebeatrodo tokie varginantys. Tai tas pats, jei nuspręstumėte laikyti grikių dietos ir valgytumėte tik juos. Po kelių dienų nenorėsite nei pažiūrėti į grikius ir mintis, kad reikia eiti pavalgyti jums taps nemaloni. Tačiau pradėkite kaitalioti grikius su jūsų mėgstamais patiekalais ir net po kelių savaičių nelaikysite grikių bjauriu, nusibodusiu maistu. 

Malonūs užsiėmimai taip pat tarsi prailgina dieną.  Pastebėkite, kad tai, kas neteikia malonumo, yra senai nusibodę, pradedate daryti lėčiau, atidėliodama, daug laiko praleidžiate galvodama, kad tai reikia padaryti (o viena galvojimas sekina energiją). Tuo tarpu malonius dalykus darote lengvai, greitai, nejausdama nuovargio arba nuovargis būna malonus. Pailsėjus psichologiškai su malonia veikla, atsiranda papildomų jėgų greičiau ir efektyviau nuveikti tai, kas neteikia malonumo. Dalis neteikusių malonumo darbų netgi gali tapti malonūs. Pvz.: tvarkyti namus yra nuobodus darbas, kada jį reikia atlikti rutiniškai, tačiau pailsėjus, esat įkvėpimui, ne vienai moteriai susitvarkyti yra malonu, teikia pasitenkinimo jausmą. 

Gyvenimo patirtis priklauso nuo to, kur fokusuojate savo dėmesį. Jei nuolat galvojate apie tai, ką reikia padaryti, kokios problemos dar laukia, kiek laiko ir energijos jums tai kainuos, net nieko nedarydama galite jaustis pervargusi. Visai kas kitą, jei dėmesį kreipsite į tai, ką dar norite nuveikti, kas įdomu, malonu, o problemas ir reikalus paliksite antrame plane. Dalis problemų, neskubant jų spręsti „ant karštųjų“ gali susitvarkyti pačios, atsiras kas kitas jas sutvarkys arba jos taps paprastesnėmis, pailsėjusi pradėsite matyti kitu kampu ir rasite geresnius sprendimus. 

Įsisukti į reikalus paprasta, tačiau žalinga, jei norite laimingo gyvenimo ir laimingų santykių. Esate įpratusi gyventi taip, kaip „reikia“? Paklauskite savęs šių klausimų:

• Kas nustatė normas, kaip reikia gyventi?

• Kas prižiūri, kad šių normų laikytumėtės?

• Kokia bausmė jums bus už tai, kad jų nesilaikysite?

Jei gerai paanalizuosite šiuos klausimus, pamatysite, kad jūs pati nustatėte normas, pati stebite, kad jų laikytumėtės ir pati save baudžiate. Jūs pati esate ir kalinys ir kalėjimo prižiūrėtojas. Net jei aplinkui yra žmonių, kurie taptų nepatenkinti jei pradėtumėte gyventi kitaip, jūs esate laisva palaikysi su šiai žmonėmis santykius arba juos nutraukti, priimti jų nuomonę kaip neginčijamą autoritetą ar išdrįsti suabejoti. Vargu ar galėtumėte teigti, kad priklausote kokiam nors žmogui, esate jo ar jos nuosavybė.

Visas šias normas kaip turite gyventi, ką turite pasiekti, kaip turi atrodyti jūsų buitis, laisvalaikis, darbas, socialinis gyvenimas, galima atsekti iki tėvų auklėjimo, mokyklos, televizijos ir t.t., tačiau nei tėvai nei mokykla nei televizija neturi jokios galios reguliuoti kaip gyvenate dabar ir kokias jų išsakomas taisykles priimate, o kokias ne. Savu laiku šių normų laikymasis garantavo jums išgyvenimą – jei būtumėte jų nesilaikiusios, rizikavote prarasti tėvų meilę, o vaikui tai gyvybės ir mirties klausimas. Vargu ar tą patį galėtumėte pasakyti dabar. 

Malonumai gali skambėti kaip egoizmas. Ar tikrai taip yra? Kas tai yra malonumai? Žinoma, tai yra poilsis, SPA procedūros, vakarai su draugėmis, mylimos grupės koncertai, kinas, čiuožinėjimas ant ledo ir t.t.. Tačiau tai taip pat yra hobiai, dominančios, įkvepiančios veiklos, savirealizacija tose sferose, kurios jums arčiausiai širdies. Paimkime tokį pavyzdį: vargu ar tikrai dvasingą žmogų – mistiką, vienuolį, kunigą - pavadintumėte egoistu net jei dvasingumas jūsų nedomina ir apie mistikus ar vienuolius daug negalvojate. Ar galėtumėte egoistais pavadinti žmones, kurie laikomi šventais? Ar pavadintumėte taip savo tikėjimui ir veiklai atsidavusius kunigus? Greičiausiai žodis egoistas būtų priešingybė tiems epitetams, kurie ateina į galvą galvojant apie šiuos žmones. Tačiau ar ne tiesa, kad visi šie žmonės klauso nieko kito išskyrus savo širdį ir vidinį vedimą? Ar ne tiesa, kad jie daro tik tai, ką iš tikro nori daryti ir kiekvienas veiksmas jiems turi asmeninę prasmę? Ar ne tiesa, kad ne vienas toks žmogus stipriai skiriasi nuo visuomenės, jos normų, taisyklių ir neskuba gyventi taip, kaip reikia ir kaip pasakyta? Net tie, kurie nuoširdžiai padeda kitiems, daro tai iš vidinio įkvėpimo, vidinio vedimo, jaučia tame malonumą, prasmę, kuri yra asmeniška jiems, o ne vardan to, kad gerai pasirodytų visuomenės akyse, nors giliai širdyje nekenčia tokios veiklos. O kaip dėl vienuolių kurie ištisas valandas meldžiasi, yra priėmę tylos įžadus  ir nebendrauja su jokiais žmonėmis? Jie yra laikomi šventais ir jokiu būdu ne egoistiškais žmonėmis, nors niekam iš jų nėra jokios tiesioginės, fizinės, apčiuopiamos naudos.  Jie atnešą pasauliui ramybę.