Kahlil Gibran ...apie meilę

Kahlil Jibran

Pranašas

…apie meilę

Ir jisai pakėlė galvą ir apžvelgė žmones; visi aplinkui nuščiuvo. Ir prabilo jis aidingu balsu:

Nors jos keliai rūstūs ir statūs.

O kai ji savo sparnais apglėbs jus, nesipriešinkite,

Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali sužeisti.

Ir kai ji kalba, tikėkite,

Nors jos balsas gali išblaškyti jūsų svajas, kaip kad šiaurės vėjas nusiaubia sodą.

Meilė jus karūnuoja, bet ji ir nukryžiuoja.

Ji jus augina, bet ir apgeni.

Ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja švelniausias jūsų šakas, virpančias saulėje,

Bet ji nusileidžia ir iki jūsų šaknų žemėje ir išjudina jas.

Kaip javų pėdus ji surenka jus į save.

Ji kulia jus, kad apnuogintų.

Ji sijoja, kad nubyrėtų pelai.

Ji mala jus iki baltumo.

Ji minko jus, kol suminkštėjat.

O tada ji patiki jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt šventąja duona šventajai Dievo puotai.

Visa tai patirsit iš meilės, idant pažintumėt savo širdies paslaptis, o pažinę jas taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.

Tačiau jei pabūgęs ieškosit vien meilės ramybės ir meilės malonumo,

Tada geriau jums pridengti savo nuogumą ir, palikus meilės klojimą,

Išeiti į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne lig soties, ir verksit, bet ne į valias.

Meilė, be savęs, nieko neduoda ir nieko nepaima.

Meilė nieko neturi ir nenori, kad ją kas savintųsi;

Nes meilei pakanka meilės.

Mylėdamas nesakyk, “Dievas mano širdy”, geriau sakyk, “Esu Dievo širdy”.

Ir nemanyk, kad gali nuspręsti meilės kelią, nes meilė, jei laiko tave vertu, pati rodo kelią.

Meilė teturi vieną troškimą – išsipildyti.

Bet jeigu ir mylėdamas neatsisakai troškimų, tegu tai būna šitokie troškimai:

Ištirpt ir bėgančiu upokšniu čiurlenti nakčiai savo dainą.

Būt žeidžiamam savo meilės suvokimo;

Ir noriai, džiaugsmingai lieti kraują.

Nubusti auštant, džiugiai plastant širdžiai, ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;

Ilsėtis dienovidžio valandą ir medituoti meilės ekstazę;

Sugrįžt vakare namo dėkingumo sklidina širdžia;