Kahlil Gibran ... apie maldą

Jūs meldžiatės, kai kenčiat ir vargstate; o, kad jūs melstumėtės ir savo džiaugsmo pilnaty bei pertekliaus dienomis.

Nes kas yra malda, jei ne įsiliejimas į gyvą eterį?

Ir jei jums paguoda - lieti erdvėn savo tamsą, tai džiaugsmas jums - skleisti savo širdies aušrą.

Ir jei jūs tegalit verkti, kai jūsų siela kviečia jus maldai, tai ir verkiantį ji jus ragins tol, kol imsit juoktis.

Kai meldžiatės, jūs pakylat, kad erdvėje susitiktumėt su tais, kurie meldžiasi tą pačią valandą ir su kuriais kitaip negalit susitikti.

Todėl jūsų apsilankymo toje nematomoj šventovėj tikslas tebūnie vien ekstazė ir mielas bendravimas.

Nes jei įžengsit šventovėn vien prašydami, jūs negausit:

Ir jei įžengsit tenai nusižeminti, jūs nebūsit pakelti:

Ir netgi jei įžengsit tenai melsti gerovės kitiems, jūs nebūsit išklausyti.

Pakanka to, kad įžengiat nematomon šventovėn.

Aš negaliu jūsų išmokyti melstis žodžiais.

Dievas neklauso jūsų žodžių, nebent Jis Pats prabiltų jūsų lūpomis.

Ir negaliu jūsų išmokyti jūsų, miškų ir kalnų maldos.

Bet jūs, pagimdyti kalnų, girių ir jūrų, atrasit jų maldą savo širdyje,

Tereikia įsiklausyti nakties tylumoj, ir išgirst juos tyliai sakant,

„Dieve mūsų, sapnuotasai mūsų Aš, tai tavoji valia mumyse - mūsų valios šaltinis.

Tai tavo troškimu mes trokštam.

Tai tavo raginimas mūsų naktis, kurios yra tavosios, pavers dienom, kurios irgi tavosios.

Mes nieko negalim tavęs prašyti, nes tu žinai mūsų reikmes dar prieš joms mumyse gimstant:

Tu - mūsų reikmė; ir, duodamas daugiau savęs, tu duodi mums viską„.