Charizmatiškos asmenybės galia




Graikiškas žodis χάρισμα (charizma) reiškia „dovana“, „malonė“. Jau senovės Graikijoje taip vadinta galia patraukti kitų dėmesį. Vėliau, jau krikščionybės laikais, šiuo žodžiu apibūdindavo dovaną, malonę, vidinę galią ypatingu būdu tarnauti kitų gėriui. Charizmatiška asmenybė sukelia pasitikėjimą, pagarbą ir meilę. Turbūt daugiausia tokių asmenybių yra tarp šventųjų, bet ne tik.

Šiuolaikiniame pasaulyje laikoma, kad charizmatiškų asmenybių daugiausia yra tarp žymių ir sėkmės lydimų žmonių, pasižyminčių politikos, verslo, meno ir kt. srityse. Mokslininkai domisi tokiais asmenimis, siekdami atsakyti į klausimą, iš kur jie atsiranda, kas lemia jų pasisekimą – įgimtos savybės ar auklėjimas, aplinka, asmeninės saviugdos pastangos. Taigi klausimas atviras, nes kiekvienam kitaip. Kai kada tokios asmenybės atsiskleidžia jau vaikystėje, kai vaikai iš savo bendraamžių išsiskiria patrauklumu ir įtaka. Tačiau nemažai charizmatiškų asmenybių atsiskleidė jau subrendusios, o neretai ir brandžiame amžiuje.
Tad kas gi būdinga charizmatiškam žmogui?

Charizmatiško asmens bruožai

Vienas svarbiausių bruožų yra asmens patrauklumas. Žmonės džiaugiasi susitikę su tokia asmenybe, siekia bendrauti, pasitiki ir linkę jai atsiskleisti. Kitaip sakant, toks žmogus kaip magnetas traukia prie savęs kitus. Dėl to jam paprasčiau pasiekti norimų rezultatų karjeroje, renkantis gyvenimo palydovą ar draugus. Jis lengvai užmezga santykius su įvairiais žmonėmis bei sugeba juos palaikyti. Kaip rodo patirtis, net kardinaliai pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, atsidūrus vadinamosios karjeros viršūnėje, toks žmogus ir toliau tęsia bendravimą su buvusiais bendražygiais ir draugais, nes labai vertina žmogiškuosius santykius ir supranta, kad tai yra vienas svarbiausių džiaugsmo šaltinių.

Su patrauklumu labai susiję ir charizmatiško asmens oratoriniai gebėjimai. Jis moka įtaigiai kalbėti, įtikinti ir paveikti kitus. Tai daro meistriškai naudodamasis mokėjimu atkreipti ir palaikyti dėmesį, tiksliai ir suprantamai reikšti mintis. Paprastai jo kalbai būdingas turtingas žodynas, emociškai stiprūs posakiai. Dėl to jie yra lengvai įsimenami ir vėliau plačiai cituojami kitų žmonių. Tai paaiškina, kodėl šiandien mūsų popiežius yra toks populiarus ir dažnai cituojamas pasaulio žiniasklaidoje.

Charizmatiškai asmenybei būdinga viena svarbiausių bendravimo savybių – empatija, arba kitaip – gebėjimas įsijausti į kito žmogaus padėtį, jį suprasti, nepriklausomai nuo to, kiek ta padėtis (pvz., socialinė, finansinė, kultūrinė ir pan.) skiriasi nuo savo paties. Toks žmogus moka atidžiai klausytis ir išgirsti kitą, tiksliai atsakyti į klausimus ir tiksliai juos formuluoti kitiems. Tiksliau sakant, bendraudamas su tokiu žmogumi, kiekvienas pasijunta ne tik gerai suprastas, bet ir svarbus kaip asmuo. Gal todėl daugelį pabendravimas su charizmatišku asmeniu stipriai paveikia ir giliai įsirėžia į atmintį. Daugelis tų, kuriems teko laimė būti priimtiems popiežiaus audiencijose, vienu balsu tai patvirtina.

Charizmatiškam asmeniui dažnai būdinga erudicija. Tai tikras savo srities profesionalas, turintis ne tik būtinų pamatinių tos srities žinių, bet ir nuolat besidomintis teorinėmis bei praktinėmis naujovėmis. Apie tokius žmones sakoma: „Jiems viskas rūpi.“ Jie nuolat klausia: „O ką čia būtų galima padaryti, kad situacija pasikeistų, pagerėtų?“ Kitaip sakant, šie žmonės neužsidaro dramblio kaulo bokšte mėgaudamiesi gyvenimu ir pasiekimais, bet nepaliaujamai rūpinasi tikrovės gerinimu. Kita vertus, charizmatiškų asmenų interesų ratas yra gana platus. Jie mielai semiasi džiaugsmo ir iš kitų sričių. Pavyzdžiui, daugelis prisimename šv. Joną Paulių II, kuris labai domėjosi teatru, literatūra, kelionėmis po kalnus, kaip žinome ir tai, kad dabartinis popiežius Pranciškus yra aistringas futbolo sirgalius. Maža to, charizmatiški asmenys yra labai įdomūs pašnekovai daugeliu temų, moka pateikti tikslių ir gilių įžvalgų, dėl to bendravimas su jais tampa dar patrauklesnis.

Charizmatiška asmenybė – tai stiprus žmogus. Šie žmonės pasitiki savimi ir prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kokybę. Tai nereiškia, kad juos aplenkia negandos, o jų gyvenimas yra saldus ir glotnus. Atvirkščiai, tikriausiai jie patiria daugiau iššūkių nei eilinis žmogus. Tam tikrais savo gyvenimo etapais jie susiduria ne tik su kasdienėmis problemomis (pvz., pinigų stygiumi ar net skurdu, ligomis, artimųjų netektimi, nesėkmėmis ir pan.). Siekdami tikslų, jie neretai patiria artimųjų nesupratimą, aplinkiniai neretai jiems būna priešiški. Klasikinis pavyzdys – šv. Pranciškus, atsisakęs tėvo turtų, arba šv. Motina Teresė, nusprendusi palikti vienuolyną ir eiti į gatvę rūpintis vargšais. Apmaudu, bet jie patiria bendražygių išdavystę ar eilinių pavyduolių šmeižtą. Net ir tuo atveju jie neapleidžia savo pašaukimo ir stengiasi sunkumus įveikti negailėdami jėgų ir rizikuodami. Jie nepabūgsta būti kitokie, šiandien sakytume – originalūs (prisiminkime, kaip popiežius Pranciškus, būdamas vyskupas, važiuodavo viešuoju transportu ir nesinaudodavo jokiomis statuso privilegijomis). Dažnai pasitikėti savimi reiškia išdrįsti sulaužyti nusistovėjusią tvarką ir būti apkaltintam aplinkinių: „Juk taip nepriimta“, „To niekados nebuvo“ ir pan. Tačiau stiprus žmogus tai atlaiko ir toliau eina savo keliu.

Charizmatiškas žmogus iš esmės yra paslaptinga asmenybė. Aplinkiniai ja žavisi, stebisi, kai kada piktinasi, bet jiems įdomu: kas ji (-s)? Kodėl taip elgiasi? Toks žmogus nesusireikšmina, nėra linkęs per daug atvirauti, kadangi yra susitelkęs ne į savo asmenį (pvz., duodamas interviu ar memuaruose nedėsto, kaip jis tiek pasiekė, ką iškentėjo, kokias kliūtis įveikė savo kelyje ir t. t.), o visą energiją nukreipia kitur. Tas paslaptingumas ne tik turi patrauklumo, bet ir moko mus kuklumo. Juk kaip dažnai žmogus mano, kad pareikšdamas savo nuomonę kažkokio straipsnio komentaruose taps svarbus. Nuomonė nuomonei nelygu. Pirmiausia tu turi būti svarbus kitiems, kad jie pajustų, jog rūpiniesi ne saviraiška, o kitų žmonių gerove. Negana to – siūlyti geresnio gyvenimo pokyčių.

Kai kuriomis čia išvardytomis savybėmis gali pasižymėti ir garsūs sukčiai, nusikaltėliai ar diktatoriai. Savo oratoriniais gebėjimais jie sugeba paveikti ir pavergti kitus žmones saviems tikslams – turtui kaupti, valdžiai stiprinti ar tenkinti savo liguistiems potraukiams naikinant milijonus žmonių. Tų tikslų jie siekia pasitelkdami įvairias manipuliacijas, bauginimus ir t. t. Tačiau tokie asmenys neturi kitų charizmatiškoms asmenybėms būdingų savybių ir svarbiausios iš jų – bendro gėrio siekimo, todėl ir lieka istorijoje tik kaip nusikaltėliai.

Iš tikrųjų charizmatiškos asmenybės – tai dovana mums. Matydami, girdėdami tokius žmones, ko nors išmokdami iš jų, praturtėjame žinių, gilesnio gyvenimo supratimo. Svarbiausia, kad tokios asmenybės mus įkvepia ir perteikia žinią, jog jau dabar galima gyventi pilna širdimi džiaugsmo ir rūpesčio dėl kitų, nes tokiam gyvenimui kiekvienas mūsų ir esame sukurtas bei pašauktas.

Psichologė
Zita Vasiliauskaitė



Prenumeruokite naujienlaiškį