Kai nesiryžtame apie tai kas mums svarbu kalbėti, mes kaupiame pyktį ir patiriame nerimą dėl to, ką „turėjome“ pasakyti ar „turėjome“ padaryti. Tos
nuoskaudos pavergia mus, nes
einame prieš savo prigimtį – sąžiningai
nepasakome ką galvojame ir nesuteikiame galimybės kitiems atsakyti ką jie apie visa tai mano. Esame nuolat nusiminę ir galvojame apie žmogų su kuriuo nepasikalbėjome, neišdrįsome paprieštarauti ar tinkamai nesureagavome. Tačiau tas žmogus net neįsivaizduoja viso to ir todėl negali mūsų išlaisvinti. Tiesą sakant, kartais tas žmogus yra kartą sutiktas nepažįstamasis,
šeimos narys, kurį retai matome arba žmogus, kuris mirė!
Nustokite save
redaguoti. Kalbėkite. Nustokite prašyti leidimo iš kitų, pasinaudokite savo leidimu. Atkreipkite dėmesį - kai kurie žmonės kelia rankas, o kiti paprasčiausiai
užduoda savo klausimus? Dar kiti pradeda: „Ar galiu jums užduoti klausimą?“ Na, Jūs tai jau darote????!)
Rašytojas Teodoras Dreizeris:
Mūsų civilizacija vis dar yra vidurinėje stadijoje, vargu ar žvėris, nes ji nebėra visiškai vadovaujama instinktų. Vargu ar žmogus, nes ji dar nėra visiškai vedama proto.