Idėjos, kurias pasiūlysime šiame straipsnyje, nebūtinai bus lengvai įgyvendinamos, o kažkam gali skambėti kaip nelogiškos ir neįmanomos, tačiau tai yra būdas sustabdyti užsisukusius pykčius ir nesibaigiantį kerštavimą vienas kitam santykiuose. Anglų kalboje yra labai geras terminas „circle of violence“, kas lietuviškai, išvertus pažodžiui, yra smurto, pykčio ratas. Terminas apibūdina situaciją, kada du žmonės ar dvi grupės žmonių užsisuka į nesibaigiantį fizinio ar psichologinio smurto ratą bandydami atkeršyti vieni kitiems už tai, ką kiti padarė prieš tai. Neretai tai, už ką keršija pirma grupė ar pirmas žmogus buvo antros grupės ar antro žmogaus kerštas už tai, ką dar anksčiau padarė pirma grupė ar pirmas žmogus. Tokią situaciją galima būtų pavadinti net ne ratu, o besiveržiančia kilpa, kadangi situacija tarp dviejų žmonių ar dviejų grupių žmonių paprastai vis prastėja, o kerštas būna vis stipresnis. Taip kartais du partneriai, kurie niekada nebuvo linkę į fizinį smurtą, nukeliauja iki muštynių patys nesuprasdami, kaip galėjo pakelti vienas prieš kitą ranką ir nepažindami patys savęs tokioje situacijoje.
Į pyktį norisi atsakyti pykčiu, į puolimą – puolimu (arba puolimą pavadinti gynyba), į kerštą – kerštu ir t.t. Daug žmonių apibūdintų tai kaip normą ir turint galvoje kaip labai paplitęs toks mechanizmas, sąlyginai galima sakyti, kad tai yra norma dabartinėje visuomenėje. Vienintelė problema, kad ši „norma“ neveikia ir santykiuose nuo jos įsivyrauja neapykanta ir skausmas, o ne taika, ramybė ir meilė. Yra kitas būdas atsakyti į pyktį, puolimą ir kerštą ir tai yra atsakyti su meile. Ne, nekalbame apie romantinę meilę, partnerio širdies išgydymą, savęs aukojimą dėl santykių ar meilės daromus stebuklus, kurie pavers partnerį tobula antra puse ir t.t. Kalbame apie visai kitokią meilę ir pabandysime trumpai apibūdinti ką męs turime galvoje tačiau pirma pažiūrėkime su kuo dažniausiai žmonėms, sąmoningai ar pasąmoningai. asocijuojasi žodis meilė:
Nebandysime apibūdinti, kas tai yra meilė kadangi tai ne kažkas, ką galima apibūdinti žodžiais ir apibūdinus taikyti praktiškai. Geriau pažiūrėkim kaip meilę be neteisingų įsitikinimų bei asociacijų galima pritaikyti santykiuose nutraukinėjant užsisukusius pykčius ir kokių santykių dinamikos pokyčių galima tikėtis.
Bazinis mechanizmas yra labai paprastas ir ne vienam žmogui jis yra žinomas ar bent jau girdėtas kaip būdas, kurį galima taikyti tvarkantis su nemaloniais žmonėmis darbe. Yra toks posakis – tango šokama dviese ir tam, kad užsisuktų nesibaigiančių pykčių ratas taip pat reikia dviejų žmonių. Kada vienas žmogus pasitraukia iš šito rato, kitas žmogus lieka vienas degti savo pyktyje ir negaudamas atsako nebegali jo išlieti ant kito žmogaus. Dalis žmonių jį vis tiek lies, bet labai tikėtina, kad mažesne jėga nei lietų gavę atsaką, dalis susiras kitą atpirkimo ožį, dalis nurims, tačiau pykčių ratui nebus kaip užsisukti. Poros santykiuose situacija kiek ar gerokai sudėtingesnė nei darbinėje aplinkoje, kadangi darbe galima išmokti visiškai atsiriboti nuo kito žmogaus ir bendrauti mechaniškai, kaip robotui kartojant tai, ką reikia pasakyti. Taip mechaniškai bendrauti su partneriu nepavyks, jei nenorite atšaldyti santykių tiek, kad dingtų visas ryšįs bei artumas. Kaip tik dėl to kalbėjome apie meilę, kadangi išlaikyti atvirą širdį partneriui yra vienas iš svarbiausių aspektų tarpusavio artumui ir ryšiui santykiuose.
Užsidarymas ir atsiribojimas nuo partnerio tinka tik kraštutiniais atvejais, kada reikia gelbėtis nuo smurtaujančios antros pusės kuri akivaizdžiai nenori daryti jokių išvadų ir išsaugoti ryšį, jei toks poroje buvo, nelieka prasmės. Kitu atveju užsidarymas ir atsiribojimas gali nutraukti pykčius, tačiau nutraukia ir bet kokius šiltus jausmus bei uždaro visus kelius artumui. Yra kitas būdas nutraukti konfliktus – neuždarant širdies, liekant atviru antrai pusei, tačiau nepuolant į kitą kraštutinumą, t.y. paklusimą ir sutikimą su viskuo, ką sako partneris. Kas nutinka, kada vienas iš partnerių nusprendžia nebesivelti į pykčius tačiau neužsidaro, nepaskelbia „nekalbadienių“ ir neskuba aktyviai ar pasyviai keršyti? Šokis, kuris vadinosi pykčio ratas, nebegali tęstis, o partneris, kuris mielai toliau tęstų šokį, pasimeta ir, tikėtina, pradeda pergalvoti savo pačio/pačios veiksmus. Ne visi partneriai pergalvos savo veiksmus, tačiau ne visi žmonės yra tinkami santykiams ir dalis ieškos atpirkimo ožio bet kokiu atveju neskubėdami pažiūrėti į save. Tačiau tie, kurie turi potencialą pažvelgti į save, gaus galimybę tą padaryti užuot gavę pateisinimą savo puolimui. Žmogus puola kitą žmogų tik tada, kada yra įsitikinęs, jog kitas žmogus to nusipelno. Dalis nesąmoningai provokuoja partnerį puolimui tam, kad turėtų pateisinimą savo kontrpuolimui ar akivaizdžiai ieško priekabių, tačiau nepuola tol, kol neranda pateisinimo savo puolimui (nekalbame apie kraštutinius atvejus, t.y. žmones su per daug rimtomis problemomis, priklausomus nuo alkoholio ar kitokių narkotinių medžiagų ir dėl to agresyvius be jokios priežasties ir t.t. nuo kurių reikia trauktis kuo greičiau). Puldamas žmogus sako „tu sutinki mane su pykčiu, taigi esi vertas/verta mano pykčio, kadangi puldamas ar gindamasis parodai, kad kaltinu tave ne be reikalo. Esi blogas žmogus ir nusipelnai to, ką aš tau duodu“. Dabar įsivaizduokite, o gal paieškoję rasite tokių situacijų savo pačių gyvenime, kad partneris nesileidžia provokuojamas, o į pyktį atsako su meile, t.y. be agresijos, be aktyvaus ar pasyvaus keršto ir nepaklusdamas aklai vardan šventos ramybės. Tikėtina, kad puolęs partneris kurį laiką bandys tęsti pykčius, tačiau po kurio laiko pasimes ir nesupras, kodėl žmogus, kurį jis/ji laikė blogu ir vertu pykčio, atsako su meile, ramybe, taikiai, neskuba su viskuo sutikti ir kartu nepuola atgal, nekeršija. Tai duos šansą žmogui pergalvoti savo požiūrį į partnerį ir peržiūrėti savo pačio/pačios reakcijas bei elgesį. Ką turime galvoje, kuomet sakome į pyktį atsakyti su meile:
Savo gyvenime prisimenu pora įstrigusių atmintyje atvejų, kur atsakas į pyktį su meile davė realius rezultatus. Vienu atveju tai buvo mano pačios atsakas, kitu – Šarūno atsakas į mano elgesį mudviejų santykių pradžioje. Pirma situacija nutiko dar studijų laikais atliekant praktiką viename Anglijos miestelių. Ten, kur atlikau praktiką, dirbo moteris, kuri nuo pirmos dienos mane akivaizdžiai ignoravo ir iš jos pusės jaučiau antipatiją. Kartu teko praleisti ne vieną valandą kiekvieną dieną nedidelėje erdvėje, taigi pakankamai gerai jaučiau ir mačiau jos nuostatą mano atžvilgiu. Nemanau, kad tai buvo kažkas asmeniško. Gali būti, kad jai tiesiog nepatiko tai, kad studentė iš nežinia kur įsibrovė į jos asmeninę erdvę kurioje ji mėgo palaikyti savo tvarką. Nekreipiau į tai per daug dėmesio, ne aš viena su ja turėjau vienokių ar kitokių „problemų“, tačiau akivaizdus ignoravimas kada reikia dirbti kone trinantis viena į kitą buvo mažų mažiausiai nepatogu. Pamenu vieną vakarą galvojau apie šitą situaciją svarstydama kaip man geriausiai joje elgtis ir pati nežinau kodėl, bet nusprendžiau tiesiog būti draugiška su ja nepaisant nieko. Dar daugiau, pajutau įkvėpimą būti su ja tiek šilta, kiek ji bus su manimi šalta. Nesiruošiau to daryti perdėtai, demonstratyviai ar bandyti jai įtikti, tiesiog būti tokia pat draugiška, kaip buvau su kitais žmonėmis, kurie draugiškai elgėsi su manimi ir palikti jai pačiai rinktis, kaip ji nori elgtis su manimi. Kad ir kokie buvo jos motyvai, nusprendžiau neapkartinti sau gyvenimo abipusiu piktumu. Šita situacija įsiminė dėl to, kad man ji buvo kaip stebuklas. Kitą rytą, atėjus dirbti, ji kaip iš giedro dangaus pradėjo su manimi bendrauti – be piktumų ar antipatijos, taip pat, kaip bendravo su kitais darbuotojais. Staiga tapau komandos dalimi jos akyse ir visi ignoravimai iš jos pusės baigėsi visam mano praktikos laikui. Tą dieną, kada išvažiavau, ji nedirbo, tačiau atsiuntė man atsisveikinimo žinutę ir palinkėjo geros kelionės, taigi išsiskyrėme be jokių nemalonių jausmų ar įtampų.
Kita istorija yra mano ir Šarūno poros istorija. Į santykius aš atėjau su dideliu skausmo bagažu, kauptu ilgus metus nuo ankstyvos vaikystės. Vienintelis būdas, kuriuo mokėjau nuraminti skausmą, buvo pyktis ir atsakingų už tą skausmą ieškojimas. Nenuostabu, kad Šarūnas dažniausiai tapdavo „atpirkimo ožiu“, kadangi tapo artimiausiu žmogumi mano gyvenime. Nesu piktybiška, agresyvi ar linkusi rietis su žmonėmis, tačiau prikalbėti vis tiek sugebėdavau pakankamai ir kiekvieną kartą, kada pratrūkdavau, laukdavau Šarūno atsako atgal. Kaltindavau jį ir tikėdavausi, kad jis šaus atgal, kad susipyksim, kad jis puls ar ginsis, bet jis to nedarydavo. Mano „nelaimei“ jis viso labo aiškiai ir tvirtai duodavo žinoti, kur peržengiu ribą, tačiau nedarė to piktai, puldamas atgal, nebandydavo užsidaryti ar ignoruoti, neversdavo manęs jaustis kalta ir dažniau nei jaučiausi to verta priimdavo mano elgesį su meile bei šiluma. Nuo tokio Šarūno elgesio iš pradžių man darėsi dar blogiau. Ieškojau kalto, o „kaltas“ nesileido daromas kaltu, netapo tuo blogiečiu, kokį norėjau iš jo padaryti, nesutiko būti mano skausmo priežastimi. Taigi turėjau du kelius – prarasti Šarūną ir santykius, kadangi aiškiai mačiau, kad jei nieko nekeisiu, jis su manimi ilgai nebus arba pati uždarysiu ryšį iš savo pusės, arba greitai daryti išvadas ir susitvarkyti tas priežastis, dėl ko bandžiau savo skausmą išlieti ant Šarūno pykčio ir kaltinimų forma. Pasirinkau antrą kelią ir jis nebuvo nei labai lengvas, nei labai malonus, nei labai trumpas, tačiau mūsų santykiai išvengė „priskaldytų malkų“, prikauptų nuoskaudų ir užsisukusių pykčių, kurie neretai temdo porų santykius po keleto metų kartu. Man, tuo tarpu, pavyko išsivalyti savus skausmus pakankamai, kad iš noro kaltinti Šarūną ar kelti scenas liko tik nereikšmingi šešėliai nekartinantys santykių. Jei Šarūnas būtų prisijungęs prie mano kaltinimų ir įsivėlęs į pykčius, mažų mažiausiai būčiau gerokai uždelsusi atsisukimą į save ir toliau laikiusi jį kaltu bei vieninteliu atsakingu už mano skausmą kas neabejotinai apkartintų santykius ir uždarytų tarpusavio ryšį.
Męs nepasisakom už santykius be jokių pasipykimų ir nesiūlom kito kraštutiniškumo kur du žmonės šypsosi vienas kitam per sukąstus dantis ir/ar visom išgalėm vengia piktumų. Griežtas žodis ir tvirtas balsas taip pat turi vietą, ypač vyrams, kurie turi mokėti nustatyti labai aiškias ribas ir kurių moterys nori gerai jausti, kad negalės pastumdyti savo vyro kada ir kur panorėjusios. Jau kalbėjome apie tai, kad nusižeminimas, aklas paklusimas ir pataikavimai kitam žmogui nėra meilė it toks „mylintis“ elgesys neretai pridaro didelių problemų porai ilgalaikėje perspektyvoje kuomet vyrai tampa priklausomi nuo moterų, o moterys tampa mamomis arba tarnaitėmis savo vyrams. Męs pasisakome už mylintį elgesį, kuris yra anapus kraštutiniškumų, t.y. nusižeminimo ir agresyvaus puolimo ar gynybos. Šito teksto pagrindinis tikslas yra parodyti, jog kitoks būdas reaguoti į partnerį egzistuoja, tačiau vieno straipsnio toli gražu neužtenka tam, kad išmokti taip elgtis, ypač kuomet daliai žmonių, norinčių to išmokti, lauktų netrumpas darbas su savimi apsitvarkant savus vidinius klausimus. Tiems, kam aktualu, šitą temą verta pastudijuoti plačiau ir iš įvairių šaltinių. Taip lengviau susidarysite aiškesnį vaizdą ir pamatysite temą iš įvairesnių kampų, kuriuos pasiūlys skirtingi mokymai.
Gebėjimas atsakyti su meile duoda dar vieną gražų dalyką tam, kuris moka atsakyti su meile. Toks gebėjimas padeda išvengti pykčio, kaltės ir kitų nemalonių emocijų, kurių neišvengia tas, kuris be perstojo veliasi į piktumus. Kartu meilė moko pastovėti už save tvirtai, ramiai, taikiai, žmogui nebereikia kovoti už savo teisę gyventi taip, kaip jam/jai norisi gyventi, jo/jos gyvenime sumažėja priešų ir sumažėja poreikis savo ribas atlaikyti jėga patiriant nuolatinę įtampą ir stresą.
Silvija ir Šarūnas Mažuoliai