Kaip nutraukti nesibaigiančius pykčius poroje

Idėjos, kurias pasiūlysime šiame straipsnyje, nebūtinai bus lengvai įgyvendinamos, o kažkam gali skambėti kaip nelogiškos ir neįmanomos, tačiau tai yra būdas sustabdyti užsisukusius pykčius ir nesibaigiantį kerštavimą vienas kitam santykiuose.  Anglų kalboje yra labai geras terminas „circle of violence“, kas lietuviškai, išvertus pažodžiui, yra smurto, pykčio ratas. Terminas apibūdina situaciją, kada du žmonės ar dvi grupės žmonių užsisuka į nesibaigiantį fizinio ar psichologinio smurto ratą bandydami atkeršyti vieni kitiems už tai, ką kiti padarė prieš tai. Neretai tai, už ką keršija pirma grupė ar pirmas žmogus buvo antros grupės ar antro žmogaus kerštas už tai, ką dar anksčiau padarė pirma grupė ar pirmas žmogus. Tokią situaciją galima būtų pavadinti net ne ratu, o besiveržiančia kilpa, kadangi situacija tarp dviejų žmonių ar dviejų grupių žmonių paprastai vis prastėja, o kerštas būna vis stipresnis. Taip kartais du partneriai, kurie niekada nebuvo linkę į fizinį smurtą, nukeliauja iki muštynių patys nesuprasdami, kaip galėjo pakelti vienas prieš kitą ranką ir nepažindami patys savęs tokioje situacijoje.

Į pyktį norisi atsakyti pykčiu, į puolimą – puolimu (arba puolimą pavadinti gynyba), į kerštą – kerštu ir t.t. Daug žmonių apibūdintų tai kaip normą ir turint galvoje kaip labai paplitęs toks mechanizmas, sąlyginai galima sakyti, kad tai yra norma dabartinėje visuomenėje. Vienintelė problema, kad ši „norma“ neveikia ir santykiuose nuo jos įsivyrauja neapykanta ir skausmas, o ne taika, ramybė ir meilė. Yra kitas būdas atsakyti į pyktį, puolimą ir kerštą ir tai yra atsakyti su meile. Ne, nekalbame apie romantinę meilę, partnerio širdies išgydymą, savęs aukojimą dėl santykių ar meilės daromus stebuklus, kurie pavers partnerį tobula antra puse ir t.t. Kalbame apie visai kitokią meilę ir pabandysime trumpai apibūdinti ką męs turime galvoje tačiau pirma pažiūrėkime su kuo dažniausiai žmonėms, sąmoningai ar pasąmoningai. asocijuojasi žodis meilė:

• Dalis žmonių meilę mato kaip savęs aukojimą vardan kito žmogaus leidžiant kitam elgtis su savimi kaip jis ar ji nori. Po keleto metų tokio aukojimosi nuo žodžio meilė gali tapti bloga. Problema su tokiu aukojimusi dėl kito sakant jog tai yra „iš meilės“ ta, kad toks aukojimasis neatneša pilnatvės, ramybės, taikos ir vietoje to žmogus lieka jausti skausmą ir baimę, kad jei liautųsi aukotis, netektų ir tų trupinių meilės, kuriuos tikisi gauti iš savo partnerio atiduodamas/-a save jam/jai. Toks aukojimasis kyla ne iš meilės, o iš baimės prarasti, prasto savęs vertinimo ir kitokio vidinio skausmo, kurį žmogus stengiasi nuraminti bandydamas išlaikyti santykius bet kokia kaina. Yra dar subtilesnis mechanizmas, kuomet žmogus aukojasi dėl to, kad tai jam/jai tikrai teikia malonų jausmą, tačiau tas malonus jausmas būna tik tada, kada yra dėl ko aukotis. Likęs vienas žmogus jaučia šaltį ir tuštumą, kitaip tariant susiduria su tuo, kas taip pat yra jo esybėje tačiau ko žmogus stengėsi nematyti ir su kuo kol kas nežino kaip gyventi ir tvarkytis.
• Meilė labai dažnai asocijuojama su skausmu. Kentėti dėl meilės yra vienas pagrindinių siužetų filmuose, knygose, dainose ir žmonų gyvenimuose. Tokiu atveju pasiūlymas atsakyti į puolimą su meile gali kelti labai nemalonų jausmą ir norą iš karto atmesti šitą idėją arba priimti ją kaip tolimesnį pasiryžimą kentėti dėl kilnaus tikslo, t.y. meilės. Tai, kas kelia skausmą, nėra ir niekada nebuvo meilė ir kiekvienas, kuris atidžiau patyrinėja savo skausmą dėl meilės, pamato, kad tikros skausmo priežastys yra visai kitur – prisirišime, baimėje, skausme, atsineštame iš vaikystės, paauglystės, ankstesnių santykių, nepateisintuose lūkesčiuose ir t.t. Tie, kas prasivalė bent dalį tokių skausmų, tikėtina, kad pajuto, jog meilė niekur nedingo. Atvirkščiai, ji tapo laisvesnė, atviresnė, juntamesnė, ją lengviau išreikšti kadangi yra mažiau neigiamų emocijų, kurios stabdo meilės išraiškas.
• Meilė yra silpna, t.y. mylintis žmogus nori nenori leidžiasi, kad su juo meilės objektas elgtųsi kaip patinka. Silpnumas nepriklauso meilei, jis priklauso neteisingiems įsitikinimams, kuriuos žmogus turi apie save ir vienas jų yra – aš esu silpnas žmogus ir negaliu pastovėti už save. Kadangi galvoti apie save kaip apie silpną žmogų ne visiems yra malonu, silpnybė gali būti „nurašyta“ meilei, t.y. aš myliu, dėl to negaliu pasakyti ne ir pastovėti už save, tai ne aš, tai meilė. Meilė yra visiškai pajėgi pastovėti už save. Labiausiai mylintys žmonės yra tie, kurie moka ramiai, be piktumų, vengimo ir saviplakos pastovėti už save, pasakyti ne, išlaikyti asmenines ribas. Tokie žmonės yra laisvi mylėti, nes jų nedrasko pykčio, kaltės, baimės emocijos, vidinis skausmas, sentimentai. Jie nebijo, kad bus stumdomi kito žmogaus kadangi žino, kad mokės nubrėžti ribas, taigi jų meilės netemdo baimė būti išnaudojamais.
• Meilė nėra manipuliatyvi. Dar vienas populiarus siužetas meilės tema yra šis – jei tu mane myli, turi man kažką duoti ir jei aš tave myliu, turiu kažką duoti tau, t.y. aš myliu tave, taigi darysiu tai, ką tu pasakei, nors pats/pati to daryti nenoriu. Šitas siužetas turi tas vieną kampą– jei tu mane myli, aš turiu kažką tau duoti ir jei aš tave myliu, tu turi man kažką duoti, t.y. jei pasakei, kad mane myli, aš esu įpareigotas/-a duoti tau tai, ko tu nori už tavo meilę man. Taip mylintis ir mylimas žmogus lieka skolingas, o skolingu niekas nenori jaustis. Tokiu atveju atsakyti su meile į partnerio netinkamą elgesį reiškia likti dar ir skolingu/-a, taigi nemylėti tampa malonesnis pasirinkimas.
• Meilė nėra sentimentali. Sentimentalumas gali atrodyti kaip gražus žmogaus bruožas, tačiau sentimentaliam žmogui jis atneša tik skausmą ir jaukia vidinę ramybę. Sentimentalūs žmonės labiausiai linkę kentėti dėl meilės ir aukoti save. Meilė be sentimentalumo gali būti labai griežta ir paskatinti priimti labai kategoriškus sprendimus tam, kad kito žmogaus ar savo paties/pačios gyvenime kažkas iš tikro pasikeistų į geresnę pusę arba atsirastų reali galimybė tokiems pokyčiams. Sentimentalumas, atvirkščiai, skatina išlaikyti esamą situaciją bet kokia kaina, o tai, kas joje yra nemalonu, „nurašyti“ meilei ir kitiems jausmams, prieš kuriuos žmogus jaučiasi bejėgis.

Nebandysime apibūdinti, kas tai yra meilė kadangi tai ne kažkas, ką galima apibūdinti žodžiais ir apibūdinus taikyti praktiškai. Geriau pažiūrėkim kaip meilę be neteisingų įsitikinimų bei asociacijų galima pritaikyti santykiuose nutraukinėjant užsisukusius pykčius ir kokių santykių dinamikos pokyčių galima tikėtis.

Bazinis mechanizmas yra labai paprastas ir ne vienam žmogui jis yra žinomas ar bent jau girdėtas kaip būdas, kurį galima taikyti tvarkantis su nemaloniais žmonėmis darbe. Yra toks posakis – tango šokama dviese ir tam, kad užsisuktų nesibaigiančių pykčių ratas taip pat reikia dviejų žmonių. Kada vienas žmogus pasitraukia iš šito rato, kitas žmogus lieka vienas degti savo pyktyje ir negaudamas atsako nebegali jo išlieti ant kito žmogaus. Dalis žmonių jį vis tiek lies, bet labai tikėtina, kad mažesne jėga nei lietų gavę atsaką, dalis susiras kitą atpirkimo ožį, dalis nurims, tačiau pykčių ratui nebus kaip užsisukti. Poros santykiuose situacija kiek ar gerokai sudėtingesnė nei darbinėje aplinkoje, kadangi darbe galima išmokti visiškai atsiriboti nuo kito žmogaus ir bendrauti mechaniškai, kaip robotui kartojant tai, ką reikia pasakyti. Taip mechaniškai bendrauti su partneriu nepavyks, jei nenorite atšaldyti santykių tiek, kad dingtų visas ryšįs bei artumas. Kaip tik dėl to kalbėjome apie meilę, kadangi išlaikyti atvirą širdį partneriui yra vienas iš svarbiausių aspektų tarpusavio artumui ir ryšiui santykiuose.

Užsidarymas ir atsiribojimas nuo partnerio tinka tik kraštutiniais atvejais, kada reikia gelbėtis nuo smurtaujančios antros pusės kuri akivaizdžiai nenori daryti jokių išvadų ir išsaugoti ryšį, jei toks poroje buvo, nelieka prasmės. Kitu atveju užsidarymas ir atsiribojimas gali nutraukti pykčius, tačiau nutraukia ir bet kokius šiltus jausmus bei uždaro visus kelius artumui. Yra kitas būdas nutraukti konfliktus – neuždarant širdies, liekant atviru antrai pusei, tačiau nepuolant į kitą kraštutinumą, t.y. paklusimą ir sutikimą su viskuo, ką sako partneris. Kas nutinka, kada vienas iš partnerių nusprendžia nebesivelti į pykčius tačiau neužsidaro, nepaskelbia „nekalbadienių“ ir neskuba aktyviai ar pasyviai keršyti? Šokis, kuris vadinosi pykčio ratas, nebegali tęstis, o partneris, kuris mielai toliau tęstų šokį, pasimeta ir, tikėtina, pradeda pergalvoti savo pačio/pačios veiksmus. Ne visi partneriai pergalvos savo veiksmus, tačiau ne visi žmonės yra tinkami santykiams ir dalis ieškos atpirkimo ožio bet kokiu atveju neskubėdami pažiūrėti į save. Tačiau tie, kurie turi potencialą pažvelgti į save, gaus galimybę tą padaryti užuot gavę pateisinimą savo puolimui. Žmogus puola kitą žmogų tik tada, kada yra įsitikinęs, jog kitas žmogus to nusipelno. Dalis nesąmoningai provokuoja partnerį puolimui tam, kad turėtų pateisinimą savo kontrpuolimui ar akivaizdžiai ieško priekabių, tačiau nepuola tol, kol neranda pateisinimo savo puolimui (nekalbame apie kraštutinius atvejus, t.y. žmones su per daug rimtomis problemomis, priklausomus nuo alkoholio ar kitokių narkotinių medžiagų ir dėl to agresyvius be jokios priežasties ir t.t. nuo kurių reikia trauktis kuo greičiau).  Puldamas žmogus sako „tu sutinki mane su pykčiu, taigi esi vertas/verta mano pykčio, kadangi puldamas ar gindamasis parodai, kad kaltinu tave ne be reikalo. Esi blogas žmogus ir nusipelnai to, ką aš tau duodu“. Dabar įsivaizduokite, o gal paieškoję rasite tokių situacijų savo pačių gyvenime, kad partneris nesileidžia provokuojamas, o į pyktį atsako su meile, t.y. be agresijos, be aktyvaus ar pasyvaus keršto ir nepaklusdamas aklai vardan šventos ramybės. Tikėtina, kad puolęs partneris kurį laiką bandys tęsti pykčius, tačiau po kurio laiko pasimes ir nesupras, kodėl žmogus, kurį jis/ji laikė blogu ir vertu pykčio, atsako su meile, ramybe, taikiai, neskuba su viskuo sutikti ir kartu nepuola atgal, nekeršija. Tai duos šansą žmogui pergalvoti savo požiūrį į partnerį ir peržiūrėti savo pačio/pačios reakcijas bei elgesį. Ką turime galvoje, kuomet sakome į pyktį atsakyti su meile:

• Nutraukite atsakymus pykčiu į pykti vos tik pajuntate, kad galite tai padaryti. Tam gali reikėti nemažų asmeninių pastangų ir yra pora dažniausių kliūčių, kurios sutrukdo partneriams tas pastangas įdėti:
  • „Kodėl aš?“ yra klausimas, kuris sukasi ne vieno žmogaus, labiau linkusio taikytis, galvoje. Atsakymas į šitą klausimą paprastas – todėl, kad jūs nebenorite pyktis ir nenorite to labiau nei šiuo metu nenori partneris. Kitas galimas atsakymas yra tai, kad esate pajėgesnis/-ė sustoti nei šiuo metu yra partneris. Pažiūrėkite į situaciją kaip į poros gelbėjimo misiją, kurioje dalyvaujate kartu su savo partneriu. Logiška, kad tas, kuris yra pajėgesnis atlikti kažką, kas padės porai išsigelbėti, yra tas, kuris tą kažką ir padaro.
  • Partneris, kuris labiau linkęs stabdyti pykčius, kartais padaro daugiau negu tik nutraukia pykimąsi iš savo pusės. Neretai toks partneris, susipykus su savo antra puse, prisiima atsakomybę ne tik už save, bet ir už partnerį ir kartu stoja į kalto vietą skubėdamas atsiprašinėti ne tik už savo dalį, bet už visą konfliktą apskritai, prisiima visas partnerio primestas kaltes. Tokia taktika ilgalaikėje perspektyvoje neveikia ir iškraipo bendravimo dinamiką. Atsiprašyti yra labai sveikintina, tačiau tik už savo dalį ir už savo indelį į konfliktą nebandant prisiimti daugiau atsakomybės negu priklauso ir kartu nesistengiant badyti partneriui į jo atsakomybes, „kaltes“ ar reikalaujant atsiprašymo ir jo/jos pusės, nes tai ir vėl įtrauks į pykčius. Pasitraukite iš konflikto patys, tačiau leiskite partneriui laisvai rinktis savo elgesį ir duokite laiko suprasti, kokią naują dinamiką atnešate į įprastą pykčių eigą ar eigą, kurios tikisi partneris.
• Nusistatykite aiškias asmenines ribas, kitais žodžiais tariant susigrąžinkite tiek visišką teisę į savo gyvenimą tiek visišką atsakomybę už jį. Viena iš priežasčių, kodėl partneriai konflikto metu arba puola arba pasyviai sutinka su viskuo, ką sako partneris, yra asmeninių ribų neturėjimas. Pvz.: vyras nusprendžia, kad šeima savaitgalį važiuos į kaimą, tačiau žmona turėjo kitų planų apie kuruos jau buvo pranešusi vyrui, tačiau kuriuos vyras užmiršo. Jei moteris neturi nusistačiusi asmeninių ribų ir nemoka jų palaikyti, t.y. nejaučia turinti visišką, absoliučią teisę į savo gyvenimą ir savo planus, ji arba kaltins vyrą, kad jis užmiršo jos planus ir pradės audringą pokalbį arba aklai paklus vyrui nieko nesakiusi apie tai, kad vyras užmiršo, jog ji savaitgalį jau susiplanavusi. Taip žmona pasirenka būti priklausoma nuo vyro ir atiduoda jam teisę į jos gyvenimą ir sprendimus nesvarbu, ar ji aklai paklusta ar piktai ginasi, panašiai kaip vaikas, kuris jaučiasi priklausomas nuo tėvų, pyksta, jei negauna to ko nori arba iš baimės aklai paklusta viskam, ką sako tėvai. Asmeninės ribos yra plati tema, kuri apima žmogaus pasitikėjimą savimi, požiūrį į save ir gyvenimą, vidines žaizdas ir t.t. Kuo žmogus geriau jaučiasi pats su savimi, tuo lengviau jam palaikyti ribas kartu išliekant draugiškam ir su meile reaguojančiam į kitus žmones.
• Nevenkite rodyti savo skausmo, tačiau rodykite skausmą kaip faktą, ne kaip bausmę ar būdą priversti partnerį jaustis kaltu. Meilė nereikalauja, kad taptumėte „tobulais“ ir nejaustumėte jokio skausmo ar apsimestumėte, kad jums neskauda, kad jūsų santykiai tobuli, kad partneris jūsų niekada neužgauna ir t.t. Meilė prašo atvirumo tiek džiaugsme, tiek skausme ir traukiasi iš ten, kur yra apsimetinėjimas kadangi apsimetinėdamas žmogus automatiškai uždarinėja savo širdį ir lieka sausai vaidinti vaidmenį.
• Stebėkite, kur norite nubausti partnerį manipuliuodami kaltės jausmu. Meilę galima suvaidinti, t.y. apsimesti geru, draugišku žmogumi, tačiau tuo pat metu žaisti partnerio jausmais įsižeidimu, nuolatiniu ir demonstratyviu skausmo rodymu, garsiai sakant jog nepykstate, atleidžiate, tačiau veiksmais rodyti, kad esate auka, o partneris turi susiprasti, jog yra kaltas. Toks atsakas „su meile“ neduos jokių teigiamų rezultatų, partneris sąmoningai ar nesąmoningai jaus, jog juo manipuliuojama, tarpusavio ryšįs silps, o santykiai teiks kartų prieskonį. Partneris, kuris jaučiasi kaltas, gali tapti labai patogiu ir tai skatina dalį žmonių taikyti aukos, nuskriaustojo taktiką. Tačiau partneris, kurias jaučiasi kaltas, niekada nebus iš tikro mylinčiu, kadangi kaltė stipriai blokuoja meilę ir palieka tik gražų elgesį iš kaltės ir baimės kuris garantuotai darys neigiamą įtaką santykiams.
• Pasirūpinkite savo vidiniu pasauliu. Kuo didesnį skausmą ir skausmingus įsitikinimus nešiojate, tuo daugiau tikimybės, kad atsakyti su meile bus sunku ir pulsite į kraštutinumą – paklusimą partneriui nepaisant savęs arba atsakysite su pykčiu viena ar kita forma. Kuo daugiau vidinio bagažo išsikuopsite, tuo bus lengviau reaguoti ramiai kartu neuždarant širdies ir nenutraukiant ryšio su partneriu.
• Nesistenkite būti tobulais. Taktikos, apie kurias kalbame, nėra lengvai taikomos. Jei jos būtų lengvai taikomos, porose senai nebūtų pykčių ir laimingų porų būtų gerokai daugiau nei yra dabar. Tai yra perspektyvos, galimybės, švyturys, kurį galite pasistatyti sau, tema patyrinėjimui ir pasibandymui, jei matote, kad jums šios idėjos atrodo logiškos ar bent jau įdomios.

Savo gyvenime prisimenu pora įstrigusių atmintyje atvejų, kur atsakas į pyktį su meile davė realius rezultatus. Vienu atveju tai buvo mano pačios atsakas, kitu – Šarūno atsakas į mano elgesį mudviejų santykių pradžioje. Pirma situacija nutiko dar studijų laikais atliekant praktiką viename Anglijos miestelių. Ten, kur atlikau praktiką, dirbo moteris, kuri nuo pirmos dienos mane akivaizdžiai ignoravo ir iš jos pusės jaučiau antipatiją. Kartu teko praleisti ne vieną valandą kiekvieną dieną nedidelėje erdvėje, taigi pakankamai gerai jaučiau ir mačiau jos nuostatą mano atžvilgiu. Nemanau, kad tai buvo kažkas asmeniško. Gali būti, kad jai tiesiog nepatiko tai, kad studentė iš nežinia kur įsibrovė į jos asmeninę erdvę kurioje ji mėgo palaikyti savo tvarką. Nekreipiau į tai per daug dėmesio, ne aš viena su ja turėjau vienokių ar kitokių „problemų“, tačiau akivaizdus ignoravimas kada reikia dirbti kone trinantis viena į kitą buvo mažų mažiausiai nepatogu. Pamenu vieną vakarą galvojau apie šitą situaciją svarstydama kaip man geriausiai joje elgtis ir pati nežinau kodėl, bet nusprendžiau tiesiog būti draugiška su ja nepaisant nieko. Dar daugiau, pajutau įkvėpimą būti su ja tiek šilta, kiek ji bus su manimi šalta. Nesiruošiau to daryti perdėtai, demonstratyviai ar bandyti jai įtikti, tiesiog būti tokia pat draugiška, kaip buvau su kitais žmonėmis, kurie draugiškai elgėsi su manimi ir palikti jai pačiai rinktis, kaip ji nori elgtis su manimi. Kad ir kokie buvo jos motyvai, nusprendžiau neapkartinti sau gyvenimo abipusiu piktumu. Šita situacija įsiminė dėl to, kad man ji buvo kaip stebuklas. Kitą rytą, atėjus dirbti, ji kaip iš giedro dangaus pradėjo su manimi bendrauti – be piktumų ar antipatijos, taip pat, kaip bendravo su kitais darbuotojais. Staiga tapau komandos dalimi jos akyse ir visi ignoravimai iš jos pusės baigėsi visam mano praktikos laikui. Tą dieną, kada išvažiavau, ji nedirbo, tačiau atsiuntė man atsisveikinimo žinutę ir palinkėjo geros kelionės, taigi išsiskyrėme be jokių nemalonių jausmų ar įtampų.

Kita istorija yra mano ir Šarūno poros istorija. Į santykius aš atėjau su dideliu skausmo bagažu, kauptu ilgus metus nuo ankstyvos vaikystės. Vienintelis būdas, kuriuo mokėjau nuraminti skausmą, buvo pyktis ir atsakingų už tą skausmą ieškojimas. Nenuostabu, kad Šarūnas dažniausiai tapdavo „atpirkimo ožiu“, kadangi tapo artimiausiu žmogumi mano gyvenime. Nesu piktybiška, agresyvi ar linkusi rietis su žmonėmis, tačiau prikalbėti vis tiek sugebėdavau pakankamai ir kiekvieną kartą, kada pratrūkdavau, laukdavau Šarūno atsako atgal. Kaltindavau jį ir tikėdavausi, kad jis šaus atgal, kad susipyksim, kad jis puls ar ginsis, bet jis to nedarydavo. Mano „nelaimei“ jis viso labo aiškiai ir tvirtai duodavo žinoti, kur peržengiu ribą, tačiau nedarė to piktai, puldamas atgal, nebandydavo užsidaryti ar ignoruoti, neversdavo manęs jaustis kalta ir dažniau nei jaučiausi to verta priimdavo mano elgesį su meile bei šiluma. Nuo tokio Šarūno elgesio iš pradžių man darėsi dar blogiau. Ieškojau kalto, o „kaltas“ nesileido daromas kaltu, netapo tuo blogiečiu, kokį norėjau iš jo padaryti, nesutiko būti mano skausmo priežastimi. Taigi turėjau du kelius – prarasti Šarūną ir santykius, kadangi aiškiai mačiau, kad jei nieko nekeisiu, jis su manimi ilgai nebus arba pati uždarysiu ryšį iš savo pusės,  arba greitai daryti išvadas ir susitvarkyti tas priežastis, dėl ko bandžiau savo skausmą išlieti ant Šarūno pykčio ir kaltinimų forma. Pasirinkau antrą kelią ir jis nebuvo nei labai lengvas, nei labai malonus, nei labai trumpas, tačiau mūsų santykiai išvengė „priskaldytų malkų“, prikauptų nuoskaudų ir užsisukusių pykčių, kurie neretai temdo porų santykius po keleto metų kartu. Man, tuo tarpu, pavyko išsivalyti savus skausmus pakankamai, kad iš noro kaltinti Šarūną ar kelti scenas liko tik nereikšmingi šešėliai nekartinantys santykių. Jei Šarūnas būtų prisijungęs prie mano kaltinimų ir įsivėlęs į pykčius, mažų mažiausiai būčiau gerokai uždelsusi atsisukimą į save ir toliau laikiusi jį kaltu bei vieninteliu atsakingu už mano skausmą kas neabejotinai apkartintų santykius ir uždarytų tarpusavio ryšį.

Męs nepasisakom už santykius be jokių pasipykimų ir nesiūlom kito kraštutiniškumo kur du žmonės šypsosi vienas kitam per sukąstus dantis ir/ar visom išgalėm vengia piktumų. Griežtas žodis ir tvirtas balsas taip pat turi vietą, ypač vyrams, kurie turi mokėti nustatyti labai aiškias ribas ir kurių moterys nori gerai jausti, kad negalės pastumdyti savo vyro kada ir kur panorėjusios. Jau kalbėjome apie tai, kad nusižeminimas, aklas paklusimas ir pataikavimai kitam žmogui nėra meilė it toks „mylintis“ elgesys neretai pridaro didelių problemų porai ilgalaikėje perspektyvoje kuomet vyrai tampa priklausomi nuo moterų, o moterys tampa mamomis arba tarnaitėmis savo vyrams. Męs pasisakome už mylintį elgesį, kuris yra anapus kraštutiniškumų, t.y. nusižeminimo ir agresyvaus puolimo ar gynybos. Šito teksto pagrindinis tikslas yra parodyti, jog kitoks būdas reaguoti į partnerį egzistuoja, tačiau vieno straipsnio toli gražu neužtenka tam, kad išmokti taip elgtis, ypač kuomet daliai žmonių, norinčių to išmokti, lauktų netrumpas darbas su savimi apsitvarkant savus vidinius klausimus. Tiems, kam aktualu, šitą temą verta pastudijuoti plačiau ir iš įvairių šaltinių. Taip lengviau susidarysite aiškesnį vaizdą ir pamatysite temą iš įvairesnių kampų, kuriuos pasiūlys skirtingi mokymai.

Gebėjimas atsakyti su meile duoda dar vieną gražų dalyką tam, kuris moka atsakyti su meile. Toks gebėjimas padeda išvengti pykčio, kaltės ir kitų nemalonių emocijų, kurių neišvengia tas, kuris be perstojo veliasi į piktumus. Kartu meilė moko pastovėti už save tvirtai, ramiai, taikiai, žmogui nebereikia kovoti už savo teisę gyventi taip, kaip jam/jai norisi gyventi, jo/jos gyvenime sumažėja priešų ir sumažėja poreikis savo ribas atlaikyti jėga patiriant nuolatinę įtampą ir stresą.

Silvija ir Šarūnas Mažuoliai